Vieną vakarą pajutau kažin kokį čia ilgesį pajutau. Suvokiau, kad mane kankina būsima nostalgija to, kas yra čia ir dabar: mes su vyru gyvename po nuosavu stogu su dviem savo dukrytėmis, mūsų pačių tėvai – stiprūs ir užsiėmę, du maži sūnėnai kaip tik mokosi kalbėti ir žaisti, visi sveiki, nepaisant kelių senų įkyrių sveikatos rūpesčių, ir negresia jokios negandos, išskyrus šeštos klasės bėdas mokykloje. Mintyse man šmėstelėjo britų literatūros giganto Samuelio Džonsono (Samuel Johnson) eilutė. (Mano gyvenimas nuo daktaro Džonsono, to žodynus rašiusio aštuoniolikto amžiaus ekscentriškojo genijaus, skiriasi beveik viskuo, tačiau kiekvienąkart, kai skaitau Džonsoną, imu geriau suprasti save.)
Džonsonas parašė: „Būti laimingam namuose – tai galutinis visų ambicijų rezultatas, tai tikslas, kurio siekiame visais sumanymais ir darbais.“ Gal tai geriausiai ir apibūdina tai, kokia yra manoji laimės filosofija. Tada supranti, kad laimės filosofija yra džiaugtis kasdienybe ir posakis, kad ne piniguose laimė yra labai taiklus, nors dažni prie jo prikabiname paniurzgenimus. Tai tiesa, pamaniau, akimirką stabtelėjusi pagalvoti, o tada vėl išsiblaškiusi ėmiau dėlioti indus į vietas. Džonsonas buvo teisus; namai yra mano gyvenimo centras — tiek gerąja, tiek blogąja prasme.
minčių kalendorius 